Tel.: +370 37 35 05 05

Diena su Akmenės vaikų dienos centro "Akmenėliai" vaikais

Diena su Akmenės vaikų dienos centro "Akmenėliai" vaikais 2011.12.27 Dalinamės "Skubios siuntos" darbuotojų įspūdžiais iš dienos praleistos su Akmenės vaikų dienos centro "Akmenėliai" vaikais:

Gruodžio 02 dieną (penktadienį) Ilona, Laurynas ir Indrė praleidome visą dieną su vaikais, kurie su nekantrumu laukė mūsų. Pirmiausiai mus pasitiko VDC vadovė Dalia, kuri parodė, kokį grožį gali sukurti vaikučių rankos: įvairūs molio, šiaudų, siuvinėjimo, karpymo ir lankstymo rankdarbiai. Jie tokie šilti. Juose daug meilės ir kantrybės.

Vaikai sutiko mus su šypsenomis veiduose ir klausimais „kas vyks?“, „ką mes jiems atvežėme?“. Vadovė nors ir žinojo, ką mes esame vaikams paruošę, išlaikė paslaptį, tad vaikams visa diena buvo kupina siurprizų.

Iš mokyklos skubančius vaikus pasitiko pasikeitusi VDC klasė, kuri labiau buvo panaši į teatro salę. Panevėžio „Vežimo“ teatro aktoriai ir visa pagalbinė grupė pastatė spektaklio dekoracijas, pasirūpino apšvietimu, paruošę vaikams sėdimas vietas. Mažieji VDC vaikučiai spėliojo, kas čia vyks - ar tai bus cirkas? Nėra jie nedrąsūs, o greičiau smalsūs ir vaikiškai naivūs. Vyresnieji buvo santūresni – savo nuomonių garsiai nereiškė. Besišnekučiuojant ir susipažįstant, sulaukėme ir spektaklio pradžios. Ir štai - gęsta šviesos nedidelėje patalpoje, o, suolus užpildę vaikučiai, auklėtojos ir mes atsisukam į sceną, kur Panevėžio „Vežimo“ teatras pradeda spektaklį apie tris lokius ir Smalsutę. Vaikai noriai bendrauja su aktoriais, kurie vis įtraukia mus visus į spektaklį, kuris, kaip ir minėjo Panevėžio „Vežimo“ teatro vadovė Reda, yra šiltas bei įdomus tiek mažiesiems, tiek didiesiems... Užsidega šviesos ir vaikai turi puikią galimybę paliesti dekoracijas, lėles, paklausinėti aktorių apie jų darbą ir ir kur jie atvykę. Centro vadovė Dalia atsidėkodama aktoriams ir mums padovanojo nuostabias, vaikų rankomis išmargintas atvirutes.

Po spektaklio mūsų laukė kelionė į Mažeikius, Charlie piceriją, kur vaikai buvo vaišinami picomis. Tam buvo užsakytas autobusas, kuris nuvežė vaikus iš Akmenės į Mažeikius ir parvežė atgal. Kaip gidas su vaikais autobusu važiavo Laurynas, kurio kompanija labai džiaugėsi vaikai. Laurynas labai nuoširdžiai ir aktyviai bendravo su vaikais. Vaikai pasakojo Laurynui, nebuvusiam nė karto anksčiau Akmenėje, kur yra jų mokykla, kur kuris gyvena, kur bažnytėlė ant kalno... Surengė jie ir viktoriną „atspėk, koks gi vardas“. Vaikai įsitraukia į poklabį ir siūlo kiekvienas atspėti, koks gi jo mamos, tėčio, pusbrolio ar tetos vardas. Vaikai suguži vidun į Charlie piceriją, o picos netrukus patiekiamos išalkusiems vaikams, kurie dalinasi spektaklio įspūdžiais, dūksta ir kerta picas. Greitai bėga laikas ir mes jau pakeliui atgal į Akmenę – pilni įspūdžių ir neatsakytų klausimų, kuriuos nelengva net suformuluoti... Įsiminę vaikų šypsenos, drąsa ir noras pažinti. Taip, noras žaisti, dūkti, bet ir gauti atsakymus. O klausimų tiek daug. Vaikams ir mums. Pasak Lauryno, po sočių pietų ir gausybės malonių įspūdžių, vaikai autobuse užsnūdo.

Atsisveikinant vaikams pažadėjome susitikti su jais dar ne kartą. Tad labai tikimės, kad mūsų nuoširdus tikėjimas ir meilė dar ir dar kartą leis mums įgyvendinti mažųjų vaikų svajones.